Boružės – padėjėjai ar kenkėjai ?

Boružės – padėjėjai ar kenkėjai ?

Boružės – tai rausvi ar oranžiniai ovalo formos smulkūs ir vidutiniai vabaliukai. Lietuvoje jų priskaičiuojama apie 50 rūšių. Dažniausiai pasitaiko septyntaškės, penkiataškės, dvitaškės, juodasiūlės, keturiolikadėmės boružės. Drėgnose pievose ir prie vandens telkinių randama viksvinė boružė, o ant įvairių lapuočių medžių galima rasti juodbruvėlę boružę. Visos boružės yra grobuoniškos ir labai naudingos, tik dvidešimtketurtaškė boružė augalėdė ir kartais pažeidžia bulvių, runkelių, burokėlių, liucernos lapus.

Aprašant šio vabalėlio formą, nesunku pastebėti, kad boružių nugara išgaubta, o apačia plokščia. Antenos(akys) trumpos, galva įtraukta į krūtinės priekį iki akių. Antsparniai, kaip jau minėjome, rausvos arba raudonai geltonos spalvos su juodomis dėmėmis, kitų boružių antsparniai būna tamsūs, o dėmės geltonos arba raudonos. Ryški boružių spalseptyntaskeva atbaido jų priešus. Boružės gyvena laukuose ir pievose, soduose ir daržuose, miškuose ir pamiškėse.

Žiemoja suaugusios boružės po nukritusiais lapais, kamienų žievės atplaišose, sausoje žolėje ar po sausomis augalų liekanomis. Dažnai žiemoti boružės susispiečia grupėmis, o pavasarį, atšilus orams, išeina iš žiemojimo vietų. Kurį laiką jos maitinasi augalų pumpurų sultimis, žiedų nektaru ir žiedadulkėmis. Atsiradus ant augalų amarų, ar jaunų lapsukių vikšrų, boružės pradeda jais maitintis.

Boružės kiaušinėlius deda apie 2 mėnesius nedidelėmis grupelėmis ant augalų lapų, šakelių, ūglių. Dažniausiai ten, kur gali atsirasti amarų kolonijų. Kiaušinėliai geltonos arba oranžinės spalvos. Po 5-10 dienų iš kiaušinėlių išsirita lervos. kurių kūnas verpstiškos formos.Išilgai kūno eilėmis išsidėsčiusios geltonos arba raudonos karpelės. Kūnas dažniausiai būna pilkšvas ar tamsiai žalias. Lervos turi stiprius, ilgus žandus ir šešias kojas. Jos labai judrios – bėgioja augalų lapais ieškodamos maisto. Viena lerva suėda apie 500-600 amarų. Jei amarų labai daug, boružės būna dar ėdresnės.Minta jos įvairiais augalų kenkėjais: amarais, blakutėmis, erkutėmis. Dvitaškė ir penkiataškė lervaboružės per parą suėda nuo 10 iki 30 obelinių erkučių lervų arba 3-5 lapsukių jaunus vikšrus. Nustatyta, kad penkiataškė boružė per 46 gyvenimo dienas vidutiniškai sunaikina 1886 kriaušinių blakučių lervas. Taškuotoji boružė minta tik voratinklinėmis erkutėmis. Viena taškuotosios boružės lerva per parą sunaikina iki 150 vienetų erkučių.

Būdamos grobuoniškos, boružės reguliuoja daugelio vabzdžių gausumą. Be to yra labai judrios ir gali toli nuskristi. Peržiemojusios sodų apsauginėse juostose ir pasidauginusios ant augančių augalų, jos laiku atskrenda į sodus, kur ant įvairių vaismedžių, vaiskrūmių ir uogakrūmių sunaikina begalę kenkėjų.

Ypač didelį efektą boružės, kaip biologinis reguliatorius, duoda ūkiuose, kur auginamos įvairios kultūros. Jos naudingos soduose ir miškų medelynuose, kur jaunus, vešliai augančius medelius apninka amarai, o juos – boružės. Tad į sodus šių naudingų vabalėlių reikėtų privilioti kuo daugiau. Žiemai reikia palikti „slėptuvių“. Gausiau boružių būna ekologiškuose soduose, kur cheminės apsaugos priemonės nevartojamos, ar vartojamos ribotai. Boružės yra labai jautrios įvairiems pesticidams. Vartojant biologinius preparatus su insekticidais, boružių žūsta iki 53 %. Boružės, o ypač jų lervos, yra labai jautrios fosforo organiniams insekticidams. Mažiausiai nuo insekticidų nukenčia taškuotoji boružė, o labiausiai dvitaškė.

Susiedo komanda