Naminiai paukščiai sodyboje
Iš 8,5 tūkstančio rūšių laukinių paukščių, žmonės prisijaukino tik 7 paukščių rūšis. Prie jų priskiriamos vištos, kalakutai, perlinės vištelės, putpelės, antys, žąsys ir balandžiai. Pagal produktyvumą naminiai paukščiai skirstomi į dėsliuosius, mėsinius, mėsinius-dėsliuosius, dekoratyvinius ir sportinius. Jie vienas nuo kito skiriasi išvaizda, kūno sudėjimu ir svoriu.
Naminiai paukščiai gerai prisitaiko prie įvairaus klimato. Parenkant paukščių rūšį laikymui sodyboje, pirmiausia reikia atsižvelgti į jų produktyvumą ir pačiam žinoti, ko norime gauti – kiaušinių ar mėsos ir kokios mėsos. Norint gauti daugiau kiaušinių, reikia pasirinkti dėsliųjų veislių vištas.
VIŠTOS “LEGHORNAI”
Dėsliųjų vištų kilmė laikoma Europos pietūs. Prieš pora šimtų metų amerikiečiai iš Italijos uosto Livorno (angliškai – Leghorno) atsivežė kelis šimtus šios šalies vištų į Ameriką. Nuo to laiko tos vištos vadinamos leghornais. Iš Amerikos jų parsivežė anglai. Čia jas patobulino : padidėjo jų svoris, ūgis, dėslumas, patrumpėjo kaklas, tapo grakštesnės, išdidžiai laiko krūtinę.
Praeito šimtmečio pradžioje Lietuvoje veislinių vištų retai pasitaikė. Beveik visi laikė vietines vištas arba kelių veislių mišrūnes. Mėsinės vištos nebuvo dėslios, tačiau jos buvo vertinamos tuo, kad nelepios, gerai lesa ir prastesnį maistą. Jos rūpestingos, pačios geriau pasiieško maisto.
Vėliau Lietuvoje ėmė plisti veislinės vištos, daugiausia baltieji leghornai. Vienos veislės vištos buvo vertinamos tuo, kad vienodus kiaušinius lengviau surūšiuoti eksportui, vienodus viščiukus paprasčiau penėti. Geresnių veislių vištoms reikėjo ir gerų laikymo sąlygų, imta statyti vištides, rūpintis geresniu lesinimu ir laikymu.
Leghornų vištų dedami kiaušiniai balti, pailgi, sveria 60 – 70 g. Japonijoje yra vištų, kurios per metus padeda po 365 kiaušinius. Pramoninių leghornų vištų kiaušiniai šiek tiek smulkesni. Šių vištų viščiukai auga ir bręsta greitai. Vištaitės pradeda dėti po 4,5- 5 mėnesių.
Kūno sudėjimu ir išvaizda visos dėsliųjų veislių vištos skiriasi nuo mėsinių. Jos mažesnio svorio ir ūgio, judresnės, greičiau susiranda maisto, deda daugiau kiaušinių. Šios vištos dažniausiai baltos spalvos, tačiau minorkos yra juodos, pasitaiko ir margų.
Leghornų veislės vištų skiauterės yra didelės, pasvirusios į šoną. Šios veislės gaidžiai sveria apie 2,5 kg , o vištos 1,8 kg. Jos labai grakščios, gyvas jų būdas, lengvai perskrenda per 2 metrų tvorą. Jų lakumą galima sumažinti pakerpant vieno sparno keletą plunksnų. Specialiai mėsai auginti leghornų veislės viščiukų neapsimoka. Reikia auginti mėsinių veislių viščiukus. Leghornų veislės viščiukai iki 3 mėnesių greitai užauga. Užtenka 2 – 2,5 savaitės papenėti avižiniais ir miežiniais miltais, pridedant dar virtų bulvių, separuoto pieno, pasukų ar išrūgų ir neleisti daug bėgioti. Tokie nupenėti viščiukai labai tinka kepimui. Suaugusios leghornų veislės vištos, nebetinkamos tolimesniam laikymui, taip pat nupenimos.Jos tinka sultiniams gaminti, o jų oda ir mėsa tinka farširavimui.
Leghornų veislės vištos yra praradusios instinktą perėti. Jos blogai peri ir blogai vedžioja viščiukus. Kartais jos pradeda perėti, bet po dienos kitos pabėga. Ši savybė ūkiškai naudinga, nes jos ilgiau deda kiaušinius. Vištai pradėjus perėti, reikia stebėti, kad nepaliktų kiaušinių. Jai pabėgus, kiaušinius su visu lizdu reikia pernešti į šiltą vietą, pridengti minkštu šiltu audiniu ir ieškoti kitos perinčios vištos. Radus kitą perekšlę, nors ji ir peri kitus kiaušinius, po ja reikia atsargiai padėti pieštuku pažymėtus paliktuosius, nes viščiukai risis ne vienu metu.
Leghornai už kitų veislių vištas yra mažesnio svorio, todėl ir lesalo, ir patalpų joms reikia mažiau. Šios savybės taip pat ūkiškai naudingos.
Jeigu jums kyla klausimų, ar norite pasidalinti savo patirtimi, parašykite mums apie savo ūkį!
Susiedas komanda
